Takeliai sklype

Mano patarimus, kaip ir kokius takus įsirengti sklype, rasite žurnalo "NAMIE ir SODE" 25 numeryje https://www.savaite.lt/namieirsode

Ar Lietuvoje populiarus sprendimas yra takeliai sklype, ar mūsų šalies gyventojai mieliau renkasi vaikščioti tiesiog žole?

Teigti, jog takeliai yra populiarūs ar nepopuliarūs būtų labai netikslu, nes tai, kas praktiška ir taikoma mažuose miesto sklypuose, dažnai nėra praktiška ir taikoma didelėse užmiesčio sodybose ir atvirkščiai. Tačiau galime pastebėti, kad ir didelių, užmiesčio sodybų šeimininkai vis rečiau prašo projektuoti šalutinius takelius sodyboje, numatomos tik patogios ir vaizdingos judėjimo trajektorijos, kurias įrėmina žydinti pieva, želdiniai. Pastebima grįžimo prie natūralumo ir gamtiškumo tendencija. Didesnėse erdvėse, kur nėra ištisai vaikščiojama viena trajektorija, tikrai galima išvengti dalies takų. Žinoma, turime atsižvelgti ir į dirvožemį, jei žemesnė, užmirkstanti vieta - takų išvengti nepavyks. Miesto sklypuose dažnai mažai erdvės, judama ta pačia trajektorija, tad pagrindiniai takai intensyviai naudojami ir turi būti pakankamai tvirti, bei atsparūs (paprastai jie veda iki poilsio zonos). Tokiuose sklypuose šalutinių takų funkciją dažniausiai atlieka veja arba į veją įleistos plytelės.

• Kokias dangas takeliams žmonės dažniausiai renkasi?

Mieste pagrindinių takų dangoms įrengti dažniausiai renkamasi klinkerio ar betono trinkeles, šalutiniams - betono ar akmens plokštės plyteles. Užmiestyje, didesnėse sodybose vyrauja natūralesnės medžiagos - skalda, klinkeris, natūralus akmuo.

• Kokios yra mažiau populiarios ar nepopuliarios visiškai?

Pastaruoju metu vengiama plastiko, sintetinių medžiagų, nors pasiūloje galime pamatyti ir plastikinių, ūkinei zonai skirtų plytelių takams, ar plastikinių ryškių korėtų spalvotų plytelių birioms medžiagoms, tačiau jos tegul lieka vaikų žaidimo aikštelėms ar šiltnamio takeliui.

Dauguma klientų bijo medžio ir vis dar yra įsitikinę, kad bet koks sprendimas iš medžio yra trumpalaikis sprendimas, nors žinome kad vakuuminiu būdu impregnuota ar deginta mediena (kitaip vadinama termomediena) pasižymi žymiai didesniu ilgaamžiškumu nei paprasta mediena, todėl puikiai tinka takų įrengimui.

• Kokias dažniausiai rekomenduojate Jūs ir kodėl?

Rekomendacijos takų dangų pasirinkimui visada priklauso nuo esamos aplinkos, architektūros, esamų dangų, kliento finansinių galimybių. Kaimo sodyboje, šiaudinių namų pašonėje, žinoma nesiūlomos betoninės trinkelės, o naudojami akmenys, skalda koryje. Tačiau kotedžo kieme, kur aplinkoje vyrauja betoninės trinkelės, takų įrengimui rekomenduotina rinktis betoną - plyteles, plokštes. Betonas taip pat gali būti įdomus ir praktiškas, jei parinksime tinkamas formas ir tinkamai jį paruošime. Prie modernios architektūros ieškoma įdomesnių sprendimų, pvz., akmens kilimas.

• Kokiais atvejais Jūs rekomenduojate būtinai takelius projektuoti, o kokiais jų galbūt ir nereikia?

Takeliai būtini ten, kur didelės apkrovos, kur dažnai vaikščiojama viena ir ta pačia trajektorija. Kartais takas reikalinga tik krypties parodymui. Tokiu atveju į veją įleidžiami akmenys ar plytelės (būtina gerai paruošti pagrindą). Mažuose kiemuose nerekomenduojama daug takų, turi būti balansas tarp želdinių, takų ir vejos (laikantis auksinės proporcijos taisyklės 3:5:8, kur takai sudaro 1/5 dalį ploto).

• Kokie būtų Jūsų patarimai tiems, kas norėtų takelių sklype: į ką atkreipti dėmesį, kokias medžiagas rinktis, ką reikėtų žinoti apie jų priežiūrą, ilgaamžiškumą ir pan.?

Takai atlieka ne tik funkcinę, bet ir estetinę reikšmę, todėl turi būti ergonomiškai suplanuoti, jungti reikiamas zonas, būti priderinti prie reljefo, stilistiškai derėti su esama aplinka (derinamos formos, medžiagos, spalvos).

Dažnai klientai kreipiasi dėl takelių suprojektavimo sklype po to, kai jau būna suformuoti ir įrengti pagrindiniai takai, įvažiavimas į kiemą nesigilinant į jų funkcionalumą, formą, spalvinius derinius. Tokiu atveju tenka ieškoti sprendimų, pvz. įrėminti trinkelėmis gėlyną, siekiant ištaisyti nederančias formas. Arba dažnai pagrindinis, vedantis į terasą takelis būna per siauras. Pastebėjau, kad dažnai naujakuriai sklypo gerbūvio įrengimą palieka ateičiai, o pradžioje įsirengia įvažiavimą, nuogrindą aplink namą, pagrindinį taką. Tačiau svarbiausias patarimas - neskubėti, patiems ar su specialistų pagalba, pasidaryti planą: susiplanuoti kiemo funkcines zonas, numatyti, kur ir kiek dažnai bus vaikščiojama, kaip bus įvažiuojama į namą, kur stovės mašina, kur bus varteliai ir takelis, vedantis į kiemą (dėl saugumo įvažiavimą ir įėjimą rekomenduojama atskirti augalų zona), kur stovės šiukšlių konteineriai, kokia trajektorija juos vešite ir pan. Viską apgalvojus, pavyks išvengti klaidų ir nuostolių. Pastaruoju metu džiugina sąmoningi klientai, kurie sklypo gerbūvio planą užsisako prasidedant statyboms, tokiu atveju mes apgalvojame daug sprendimų į priekį, ir išvengiame tokių problemų, kaip elektros kabelių pravedimas per įrengtus takus ir pan.

Labai svarbu parinkti tinkamą tako plotį, kurį lemia jo naudojimo intensyvumas ir apkrova. Pagrindiniai takai turi būti patogūs eiti dviem žmonėms greta - 1,2 -1,5 m pločio, šalutiniai takai gali būti siauresni - 0,6 - 1 m pločio, bendras aikštelės, į kurią patogu įvažiuoti ir išlipti plotis - 3 m. Planuojat takus į ūkinę zoną, turime pagalvoti, ar bus patogu pravažiuoti karučiu. Taip pat labai svarbu, kad takas būtų saugus - lygus, neslidus. Tam, kad netelkšotų balos, svarbu įrengti tinkamą tako nuolydį.

Šiuo metu takų dangų pasirinkimas rinkoje yra išties labai didelis (betoninės trinkelės, plokštės ar plytelės, klinkerio trinkelės, akmens masės trinkelės, plokštės ar plytelės, skalda, žvyras, akmuo, akmens kilimas, medžio trinkelės, plastikinis vyniojamas žolės - vejos korys ir kt. ), tačiau renkantis tako dangą svarbiausia ją priderinti prie bendro aplinkos stiliaus - pastatų medžiagiškumo, formų, spalvų. Čia galioja dėsnis mažiau yra daugiau. Nerekomenduočiau takuose naudoti ryškių spalvų ar raštų, verčiau tegul sodybą puošia ryškūs gėlių žiedai. Reikėtų nepamiršti svarbiausio dalyko projektuojant takus, jog kiekvienas takas turi kažkur vesti ir kviesti, turėti pradžią ir pabaigą (tikslą). Idealu, kai taką pridengia želdiniai, kai keliaudami taku nematome kur jis nuves, tokiu būdu sukeliant intrigą, smalsumą ir susidomėjimą.

Šiuo metu bene populiariausi klientų tarpe yra betoninių trinkelių takai, kurie yra atsparūs bet kokiems temperatūros ir oro sąlygų pokyčiams, praktiški. Tačiau tokie takai nėra atsparūs kelio druskoms, reikalauja priežiūros - pradeda želti tarpai, paviršius užsiteršia, pakeičia spalvą. Betoninėms trinkelėms pasiūloje galima rasti įvairių impregnantų, kurie apsaugo trinkelių paviršių nuo riebalų, nešvarumų, naujų samanų, erozijos, taip pat saugo paviršių nuo įtrūkimų bei plyšių, atsirandančio dėl šalčio. Senų trinkelių takų atnaujinimui galima panaudoti impregnantus su spalva. Kita problema - priželiantys, samanojantys trinkelių tarpai. Tikrai ne visais atvejais samanas verta naikinti. Japoniško ar peizažinio stiliaus sodyboje ramiai jas palikčiau, o kitu atveju taip pat siūlau ne tik mechaniškai naikinti, bet pasidomėti naujomis trinkelių dangų priežiūros technologijomis - siūlių užpildais, kurie apsaugo paviršius nuo piktžolių dygimo. Šie užpildai tinka tiek betoninių trinkelių ar plokščių, tiek akmens masės trinkelių takų ir įvažiavimų įrengimui, yra laidūs vandeniui ir atsparūs šalčiui.

Nepaisant betoninių trinkelių populiarumo, vis dažniau grįžtama prie natūralių medžiagų - akmens, akmens skaldos, plokščių, trinkelių ar akmens kilimo. Natūralaus akmens takai gali būti betonuoti arba surišti su skalda bei žvyru. Jei įrengiant natūralaus akmens takus nėra betonuojama - takai priželia piktžolių. Įrengiant skaldos takus, norint, kad jie tarnautų ilgai svarbu ne tik gerai paruošti pagrindą, įrengti bortelius, bet ir panaudoti korį (rekomenduočiau rinktis geotekstilinį). Akmens plokštės takus galima betonuoti, komponuoti su skalda ar įleisti į veją. Prieš įrengiant akmens plokštės takus būtinai pasiieškoti informacijos, kaip teisingai tai padaryti. Natūralaus akmens (granito, bazalto) trinkelės pasižymi ilgaamžiškumu, tvirtumu, dideliu atsparumu vibracijoms ir apkrovoms. Akmens kilimas - tai specialia poliuretano medžiaga surišta skalda. Tokia danga pasižymi laidumu vandeniui, laikui bėgant nepraranda savo išvaizdos, nes akmenys natūralūs ir nekeičia spalvos. Danga turi aukštą naudojimo vertę: paviršiai sausi, švarūs, atsparūs, neauga žolė ir samanos.

Tako funkciją gali atlikti ir veja, jei ji yra fragmentiškai įrėminta gėlynais ar natūralistine pieva. Intensyviam naudojimui turi būti parinktos tinkamos vejos sėklos, veja turi neužmirkti, arba įrengiant veją turi būti panaudotas vejos korys, kuris apsaugo žemės paviršių nuo erozijos. Panašią funkciją atlieka ir plastikinis vyniojamas žolės - vejos korys, tačiau jis klojamas ant jau esančios vejos ar pievos, siekiant ją apsaugoti nuo didelių apkrovų daromos žalos, yra labiau pastebimas todėl rekomenduočiau nebent kaip laikiną sprendimą tam tikro renginio metu ar pan.

Kalbant apie takus ir takelius būtina paminėti ir keletą svarbių jų įrengimo subtilybių. Dažniausiai takai nuo vejos ar kitų elementų (gėlynų, želdinių zonų) atskiriami arba "įrėminami" vejos juostomis, arba borteliais, kurie gali būti plastikiniai, metaliniai ar betoniniai, taip pat iš kompozitinių medžiagų. Takus įrėminus sumažėja jų formos pasikeitimo galimybė, mažesnė galimybė tako kraštuose priželti žolei, todėl tampa paprastesnė tokio tako priežiūra. Įrengiant takus svarbu atkreipti dėmesį ir į jų aukštį pagal šalia esančią veją. Takai turi būti taip suprojektuoti ir įrengti, kad būtų patogu ne tik jais vaikščioti, tačiau ir pjauti šalia jų augančią veją. Tuo atveju, jei vejos pjovimui numatoma naudoti vejos robotą, takeliai (jų aukštis, forma) neturėtų trukdyti robotui tinkamai nupjauti veją, esant reikalui pervažiuoti per takelį į kitą jo pusę.

Taigi, vienos visiems atvejams tinkamos takų dangos nėra, o jos pasirinkimą lemia konkreti situacija, kliento galimybės ir skonis :).

Aurelija Šveiterienė

Kraštovaizdžio dizainerė

"Aplinkos harmonija"